Aš esu lietuvių poetas, rašantis prancūziškai“, – sakė Oskaras Milašius, gimęs 1877 m. Čerėjos dvare, kuriame buvo šnekama lenkiškai, baltarusiškai, vokiškai. Tačiau poeto tėvas atkakliai tebelaikė save Lietuvos bajoru. Oskarui Milašiui buvo vienuolika metų, kai tėvas išvežė jį į Paryžių ir paliko viename iš garsių licėjų mokytis. Vėliau, tapęs dideliu poetu, Oskaras parengė du pasakų rinkinius: Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai (1930) ir Mano motušės pasakojimai (1938).

O. Milašius išveda lietuvių pasakas iš jų gimtojo lopšio, daug kur nutrindamas kaimo buities ir kaimiečio mąstysenos atspalvį. Neimituoja liaudies pasakoriaus gestų ir tono, o kalba Paryžiuje subrendusio inteligento, savo tėvynės ieškančio poeto neramiu balsu. Šių pasakų personažai kalbasi pagal aukštuomenės etiketą, žarstydami mandagumo formules, komplimentus, sąmojus, droždami gražbylingas prakalbas Renesanso retorikos dvasia. Lietuviškos pasakos, skirtos svetimšaliams, turėjo atspindėti ir Lietuvos valstybinio gyvenimo realijas, išnykusias iš baudžiauninkų – pasakų sekėjų – atminties.

O. Milašiaus pasakos, grąžintos iš prancūziškų tekstų į lietuvių kalbą, daro keistą įspūdį: kažkas girdėta ir jau neatpažįstama.

Režisierius: JUOZAS JAVAITIS
Dailininkė: RŪTA SAKALAUSKAITĖ
Režisieriaus padėjėjas: ALIKAS KAZLOVAS

Vaidina:
Aistė Motiejūnaitė
Artūras Žabas
Alikas Kazlovas
Indrė Mickevičiūtė
Irma Bogdanovičiūtė
Virginija Kuklytė
Leonas Milius